Pradžioj jos akys priminė Pikaso "Gerniką".
- Tavo šuo daug matė, - sakė pora draugų.
Ilgainiui toji išraiška pradingo.
Skipi vardą jai davė mano dukrelė.Anksčiau šuns neturėjau. Bet protingesnio ir geresnio už Skipi irgi neteko sutikti. Pernai vasarą su ja automobiliu apkeliavau 12 Europos šalių, norėjau susikloti mūsų žemyno portretą. Ant "ragų" vežiausi dviratį, kuriuo važinėjau po tos senosios Europos miestus.
Skipi be antkaklio ir pavadėlio bėgdavo šalia, jokių nemalonumų ar nesusipratimų nenutiko, policininkai, beje, ne sykį tokį nelabai legalų vaizdą įvairiose šalyse matė ir šypsojosi.
Sykį su draugais dviračiais nuvažiavom lauko keliukais ir bekele link Baltarusijos ir grįžom Vilniun, iš viso prisukom virš šimto kilometrų, o Skipi visą laiką lakstė ten-atgal-į šonus. Ištvėrė. Tiesa, kitą rytą laukan ne išbėgo, o išėjo.
Prieš porą metų nuvedžiau ją pas Vilniuj Litekspo rūmuose vykusios tarptautinės šunų parodos žiuri paklausti, kokios ji galėtų būti veislės. Žiuri pasitarė pasitarė, ir nusprendė, kad Skipi - trumpaplaukis kurtas, labai graži. Ne sykį užkalbindavo šunų žinovai ir mėgėjai, kurie skirdavo ir kitokių veislių: veimaraneris, vižla, kurcharas, o bene egzotiškiausia - Rodezijos ridžbekas. Bet kuriuo atveju, tai - medžioklis, skalikų giminės. Mano garbaus amžiaus teta, pamačiusi Skipi, iškart pasakė:- Mačiau tokius! Gancius!
Gal matėt prie Vilniaus "Akropolio" grojant paragvajiečius. Atvažiavom pažiūrėti. Atėjo jie, plunksnom savo indėniškus apdarus pasipuošę, užgrojo, ir aš Skipi vos galėjau nulaikyti - teko pritūpti ir laikyti įsiręžus, abiem rankom. Per pauzę vienas muzikantų priėjo:
- Do you shoot?
- Never, - atsakiau.
- Well, - nusišypsojo gražia šypsena.
Manau, kad galėjau Skipi išrūpinti veislę patvirtinančius dokumentus, bet to nedariau, nedariau sąmoningai.
Metai bėgo, ir teko apsispręsti - palikti ją senmerge ar apženyti. Padėjo štai toks nutikimas. Užpernai per Jonines buvom Kernavėj, vidurnakty užkalbino vyras, kuris sakėsi žinantis tokios pačios veislės patiną. Užsirašiau telefoną. Paskambinau šiemet, pavasarį, prasidėjus rujai. Jis man davė veimaranerio Danteso (spūstelėję nuorodą, rasit jo nuotraukų) šeimininkės telefoną. Ji maloniai sutiko savo kavalierių supažindinti su manąja mergina. Mergaite.
Sykį važiuoju Vilniuj dviračiu, Skipi bėga šalia, prie jos pradeda lįsti šuo.- Не лезь, она еще девочка, - subara jo šeimininkas.
- Откуда знаете? - klausiu.
- Я вижу.
Dabar ir aš matau.
Taigi, būsimųjų jaunavedžių pažintis baigėsi tuo, kad Skipi vijo Dantesą šalin. Nei aš, nei šeimininkė neturėjome šunų kergimo patirties. Padėjo kaimyno patarimas. Anot jo, jaunavedžiams derėtų keletą dienų pagyventi kartu. Malonioji Danteso šeimininkė savo augintinį man patikėjo.
Dantesas prisimeilino Skipi ketvirtą dieną. Mano supratimu, visa tai būtų pravartu nufilmuoti ir rodyti žmonėms. Gal tai pakeistų jų požiūrį į gyvūnus.Ir į save.
Nutiko tai gegužės 9. Šuniukus Skipi atsivedė liepos 9. Devynis.
Štai tokios trejos devynerios.
Kadangi tai pirmoji Skipi vada, kiek suprantu reikalus, šunyčiai turėtų būti stiprūs, sveiki ir gražūs. Bent jau iki šiol, tfu tfu tfu, jokių problemų su jais neturėjau. Beje, Danteso šeimininkės teigimu, anas irgi buvęs nekaltas bernelis.
Šuneliai atsidavė į tėvą, dabar jų visų blizgantys kailiukai gražios pilkšvai rudos spalvos, tik viena kalytė ir patinėlis turi baltas dėmes krūtinėlėse. Akys kol kas mėlynos. Jokių iškadų nedaro. Apie jų mamą papasakojau, galiu pridurti, kad ji per visus tuos metus nieko nėra nuskriaudusi ar užpuolusi, išskyrus antis ežere ar zuikius miške, tuos tai gainioja. Sykį rado ant žemės pavargusį tik pradėjusį skraidyti paukštelį, tai nieko jam nedarė, parodė jį man. Pernakvojo batų dėžėj, atsigavo, paryčiais ėmė triukšmauti, nuvežiau į tą pačią vietą, ir jis nuskrido sau. O Danteso šeimininkės žodžiais, šunį auklėjęs dresuotojas sakęs kad anas esąs labai stabilios psichikos, protingas ir gudrus. Matyt, vaikeliai paveldėjo tėvų savybes.
Pralinksminsiu. Prieš porą savaičių, mūvėdamas šortais, išvažiavau miestan, užėjau vienan biuran, pasilabinau ir sėduosi - tik dryyykst! Pačiupinėjau - lyg neplika. Po to nuėjau turgun. Po to dar kitur važiavau. Lipu iš mašinos, ogi visai tie šortai perplyšę! Važiuoju namo persirengt, ir galvoju - tas ar anas kelnes mautis. Pareinu - vienos iš jų nuo sofos atitemptos ant kilimo, o kompanija miega. Pasirūpino, nereikėjo man rinktis.
Danteso šeimininkė sakė, kad veimaranerių šunyčių su kilmę įrodančiais dokumentais kaina Lietuvoje - pusantro tūkstančio litų, Vakaruose - daugiau nei dusyk didesnė. Kiek žinau, be dokumentų jų kaina gal perpus mažesnė. Jei klystu kalbėdamas apie kainas, prašau, pataisykit. Pažįstami patarė, kad šunelius geriau parduoti, kad jie nepakliūtų atsitiktiniams žmonėms. Skipi ir Danteso palikuonių atsiradimo istoriją išdėsčiau. Pora jų jau pažadėti, yra likę du patinėliai ir penkios kalytės, jų tarpe minėtieji Baltukas ir Baltukė pabaltintom krūtinėlėm. Žodžiu, prašau maždaug pusę minėtosios lietuviškos kainos. Kad norintiems šunelių būtų lengviau skirtis su pinigais, nusprendžiau gautus pinigus skirti labdarai. Greičiausiai, ką nors nupirksiu kuriems nors vaikų namams.
Tai nereiškia, kad būtinai noriu gauti panašią sumą už kiekvieną ir kad būtinai noriu gauti pinigų. Noriu kad jiems nenutiktų tai, kas buvo nutikę jų mamai Skipi.
Manau, kad labiausiai jie tiktų medžiotojams arba pasportuojantiems žmonėms - važiuojantiems dviračiu, bėgiojantiems, slidinėjantiems, turistaujantiems, ar tiesiog mėgstantiems pasivaikščioti. Weimaraneriai, anot enciklopedijos (rasit ir rusiškai bei lenkiškai, lietuviškai galit paskaityti medžiotojų puslapy, o lietuviškas tos veislės puslapis dar tik kuriamas), prieraišūs, kailis trumpas, tankus ir blizgantis. Gali gyventi kambaryje. Aukšti. Dydis vidutinis. Skipi sveria 25 kg, Dantesas panašaus dydžio, gal kiek tvirtesnis. Skipi greita.
Norintys šuniukų rašykit adresu eugenijus.paliokas@gmail.com arba skambinkit +37069834246.
