Vienuolika

Skipi labai protinga. Mes su ja susikalbam.

Kaip nutiko jos pirmoji vada, rašiau.

Vaikai gražūs užaugo, kelis jų sutinkam, su jų šeimininkais bendraujam, susirašom.

Čia Molė iš Kauno.


Zara - iš Jonavos.


Štai kokia pas savo šeimininkus užaugo Naminukė - taip buvom praminę ją nes, tada, prieš porą metų, rudenį sode, jau šalnotą naktį, ji sykį ėmė verkti būdoje lauke, kur sykiu su kitais broliais ir sesėm nakvojo - tai parsinešėm ją kambarin. Pažiūrėkit, kokia ji dabar!

Šį rudenį, rujodama, Skipi neslėpė, kad vėl norėtų vaikučių.

Žiūrėjo į akis, prašėsi.

- Apsieisi, - pamaniau.

Laikas vėlyvas, link žiemos, darbų daug.

Tai ji pati kavalierių susirado.

Mačiau, ką išsirinko, šįsyk pati.

Po poros mėnesių pareinu namo po darbo, girdžiu lyg miaukiant. Žiūriu - vienas mažylis ant grindų, kitą radau kitam kambary. Puoliau lizdą taisyti vidury kambario - buvau senąjį iš sodo parsivežęs, išsaugojau.

Betriūsdamas Biglės pasigedau.


Bigle ji pavirto iš Bėgliukės - tąsyk ji pirmoji iš lizdo pabėgo, o vėliau, jei vieno šunyčio pristigdavau, žinodavau, kad čia Bėgliukė bus kažkur iškeliavusi.

Nueinu vonion - Biglė vonioj sėdi. Kai su Skipi prasikalsdavo, uždarydavau jas vonion, kaip kalėjiman, už bausmę, kad žinotų, jog negalima šitaip elgtis. Kitąsyk, būdavo, pareinu namo - o jos, mane pamatę - vonion. Tai jau aišku, kad kažką iškrėtė.

- Bėgliuke, ko tu čia sėdi - ateik, - šaukiu.

Toji neina.

- Ateik, ateik, ko dabar? - neina vistiek.

Paėmiau už letenėlių, ištempiau, toji atgalios taikosi. Nutempiau kambarin, kur Skipi su mažyliais. Biglė pasižiūri į motiną, į mažylius, vėl į motiną, vėl į mažylius, ir, atrodytų, už galvos susiėmus - paknopstom vonion!

Tokį stiprų įspūdį jai paliko broliukų ir sesučių atsiradimas. Dar neseniai motiną gainiojo po pievas, nekreipdama dėmesio į josios pilvą, o dabar - šitoks siurprizas!

Vakare užmigau, kai mažylių buvo devyni, o rytą suskaičiavau vienuolika!

Paskui geroji Bėgliukė apsiprato ir mamai labai padėjo prižiūrėti mažylius - nulaižydavo, aptvarkydavo, net, Skipi nusižiūrėjus, lizdą išlaižydavo, kad sausas būtų.

Paūgėjo futbolo komanda, teko man su jais visais sodan kraustytis ir šildymo katilą išbandyti, kurį pernai įrengiau, mat, orai atšalo.

Ir gyvenimą kaime prisiminti.

Ten rūpesčių daugiau.

O dar šitie linksmuoliai!


Kai Skipi pagailo, pradėjau juos maitinti, pradžioj praskiestu pienu, po to įmaišiau varškės, pirmąsyk.

Rytą nusileidžiu iš antro aukšto, kur miegojau - žiūriu, mažyliai sumigę ne ant sofos kambary, kaip visada, o virtuvėj po stalu, ant grindų - juk taip skaniai valgyt davė, ant sofos gali ir pramiegoti!

Nešalta ir ant grindų!

Vienas susirangęs dubenėlyje miega - čia tau jau garantuotai nepražiopsiosi!


Kai apspinta mane, jaučiuosi lyg Guliveris Liliputų šalyje - užminti baisu, o tik sustok - vienas batų raištelį atrišo, kitas kaipmat jį nugvelbė, trečias kelnių klešnę tampo, ketvirtas bando kuprinę atsegti...

Kauno Aleksoto turguj - mat, Vilniuj gyvūnų negalima turguj pardavinėti - už du litus nusipirkau "Dr Dolittle 1967 Film Soundtrack" vinilą, puikios kokybės ir dar su filmo epizodų albumu. Kai vakare, sutemus, apsitvarkęs pakūriau židinį ir patefonas užgrojo, o už langų bolavo sniegas, o po pirkią lakstė smagioji publika, pats sau buvau panašus į angliškąjį Daktarą Aiskaudą, net pradėjau kvatotis:)

Vienuolikos nebeturiu. Kai pradėjau rašyti šį rašinį, buvo devyni, dabar jau mažiau.


Tamsiai geltonos ar šviesiai rudos - kalytės, tamsiai rudi, kartais atrodantys juodais - patinėliai, dar yra viena tokia kalytė.


Šiose nuotraukose jie mėnesio amžiaus.

Mačiau, ką Skipi išsirinko, ir prisimenu, kokie buvo anos vados mažyliai - galiu teigti, kad šie užaugę bus panašūs į anuosiuos.

Dabar jiems du mėnesiai, ką tik paskiepijau visus, nuo kirminų vaistų gavo.

Pinigai už juos man tiek rūpi, kad, kaip ir aną sykį, žadu juos atiduoti labdarai. Aną sykį pažadą tesėjau, pripirkau slidžių ir rogių vaikų namams Vilniuje.

Jei stingat pinigų - šuniukus padovanosiu.

Noriu kad mažyliai įgytų gerus šeimininkus.

Mano telefonas +370 698 34246, e-paštas eugenijus.paliokas@gmail.com.

P.S. Kauniečiams - pažadėjau įdėti jauniklės nuotrauką ir pamiršau.

Nepykit.

Gotė, viena iš vienuolikos, taip ir liko pas mane, išdykėlė.

Skipi ir Dantes

Prieš tris metus pasiėmiau soduose rastą, iš kažkur priklydusią, jau kelias savaites ten prisiglaudusią, visiškai baltą kalę. Dokumentų ji, deja, neturėjo. Kai nuvedžiau skiepyti, veterinarijos gydytojas sakė, kad jos amžius, greičiausiai, nepilni metai.

Pradžioj jos akys priminė Pikaso "Gerniką".

- Tavo šuo daug matė, - sakė pora draugų.
Ilgainiui toji išraiška pradingo.

Skipi vardą jai davė mano dukrelė.

Anksčiau šuns neturėjau. Bet protingesnio ir geresnio už Skipi irgi neteko sutikti. Pernai vasarą su ja automobiliu apkeliavau 12 Europos šalių, norėjau susikloti mūsų žemyno portretą. Ant "ragų" vežiausi dviratį, kuriuo važinėjau po tos senosios Europos miestus.

Skipi be antkaklio ir pavadėlio bėgdavo šalia, jokių nemalonumų ar nesusipratimų nenutiko, policininkai, beje, ne sykį tokį nelabai legalų vaizdą įvairiose šalyse matė ir šypsojosi.

Sykį su draugais dviračiais nuvažiavom lauko keliukais ir bekele link Baltarusijos ir grįžom Vilniun, iš viso prisukom virš šimto kilometrų, o Skipi visą laiką lakstė ten-atgal-į šonus. Ištvėrė. Tiesa, kitą rytą laukan ne išbėgo, o išėjo.

Prieš porą metų nuvedžiau ją pas Vilniuj Litekspo rūmuose vykusios tarptautinės šunų parodos žiuri paklausti, kokios ji galėtų būti veislės. Žiuri pasitarė pasitarė, ir nusprendė, kad Skipi - trumpaplaukis kurtas, labai graži. Ne sykį užkalbindavo šunų žinovai ir mėgėjai, kurie skirdavo ir kitokių veislių: veimaraneris, vižla, kurcharas, o bene egzotiškiausia - Rodezijos ridžbekas. Bet kuriuo atveju, tai - medžioklis, skalikų giminės. Mano garbaus amžiaus teta, pamačiusi Skipi, iškart pasakė:

- Mačiau tokius! Gancius!

Gal matėt prie Vilniaus "Akropolio" grojant paragvajiečius. Atvažiavom pažiūrėti. Atėjo jie, plunksnom savo indėniškus apdarus pasipuošę, užgrojo, ir aš Skipi vos galėjau nulaikyti - teko pritūpti ir laikyti įsiręžus, abiem rankom. Per pauzę vienas muzikantų priėjo:

- Do you shoot?
- Never, - atsakiau.
- Well, - nusišypsojo gražia šypsena.

Manau, kad galėjau Skipi išrūpinti veislę patvirtinančius dokumentus, bet to nedariau, nedariau sąmoningai.

Metai bėgo, ir teko apsispręsti - palikti ją senmerge ar apženyti. Padėjo štai toks nutikimas. Užpernai per Jonines buvom Kernavėj, vidurnakty užkalbino vyras, kuris sakėsi žinantis tokios pačios veislės patiną. Užsirašiau telefoną. Paskambinau šiemet, pavasarį, prasidėjus rujai. Jis man davė veimaranerio Danteso (spūstelėję nuorodą, rasit jo nuotraukų) šeimininkės telefoną. Ji maloniai sutiko savo kavalierių supažindinti su manąja mergina. Mergaite.

Sykį važiuoju Vilniuj dviračiu, Skipi bėga šalia, prie jos pradeda lįsti šuo.

- Не лезь, она еще девочка, - subara jo šeimininkas.
- Откуда знаете? - klausiu.
- Я вижу.

Dabar ir aš matau.

Taigi, būsimųjų jaunavedžių pažintis baigėsi tuo, kad Skipi vijo Dantesą šalin. Nei aš, nei šeimininkė neturėjome šunų kergimo patirties. Padėjo kaimyno patarimas. Anot jo, jaunavedžiams derėtų keletą dienų pagyventi kartu. Malonioji Danteso šeimininkė savo augintinį man patikėjo.

Dantesas prisimeilino Skipi ketvirtą dieną. Mano supratimu, visa tai būtų pravartu nufilmuoti ir rodyti žmonėms. Gal tai pakeistų jų požiūrį į gyvūnus.

Ir į save.

Nutiko tai gegužės 9. Šuniukus Skipi atsivedė liepos 9. Devynis.

Štai tokios trejos devynerios.

Kadangi tai pirmoji Skipi vada, kiek suprantu reikalus, šunyčiai turėtų būti stiprūs, sveiki ir gražūs. Bent jau iki šiol, tfu tfu tfu, jokių problemų su jais neturėjau. Beje, Danteso šeimininkės teigimu, anas irgi buvęs nekaltas bernelis.

Šuneliai atsidavė į tėvą, dabar jų visų blizgantys kailiukai gražios pilkšvai rudos spalvos, tik viena kalytė ir patinėlis turi baltas dėmes krūtinėlėse. Akys kol kas mėlynos. Jokių iškadų nedaro. Apie jų mamą papasakojau, galiu pridurti, kad ji per visus tuos metus nieko nėra nuskriaudusi ar užpuolusi, išskyrus antis ežere ar zuikius miške, tuos tai gainioja. Sykį rado ant žemės pavargusį tik pradėjusį skraidyti paukštelį, tai nieko jam nedarė, parodė jį man. Pernakvojo batų dėžėj, atsigavo, paryčiais ėmė triukšmauti, nuvežiau į tą pačią vietą, ir jis nuskrido sau. O Danteso šeimininkės žodžiais, šunį auklėjęs dresuotojas sakęs kad anas esąs labai stabilios psichikos, protingas ir gudrus. Matyt, vaikeliai paveldėjo tėvų savybes.


Pralinksminsiu. Prieš porą savaičių, mūvėdamas šortais, išvažiavau miestan, užėjau vienan biuran, pasilabinau ir sėduosi - tik dryyykst! Pačiupinėjau - lyg neplika. Po to nuėjau turgun. Po to dar kitur važiavau. Lipu iš mašinos, ogi visai tie šortai perplyšę! Važiuoju namo persirengt, ir galvoju - tas ar anas kelnes mautis. Pareinu - vienos iš jų nuo sofos atitemptos ant kilimo, o kompanija miega. Pasirūpino, nereikėjo man rinktis.


Danteso šeimininkė sakė, kad veimaranerių šunyčių su kilmę įrodančiais dokumentais kaina Lietuvoje - pusantro tūkstančio litų, Vakaruose - daugiau nei dusyk didesnė. Kiek žinau, be dokumentų jų kaina gal perpus mažesnė. Jei klystu kalbėdamas apie kainas, prašau, pataisykit. Pažįstami patarė, kad šunelius geriau parduoti, kad jie nepakliūtų atsitiktiniams žmonėms. Skipi ir Danteso palikuonių atsiradimo istoriją išdėsčiau. Pora jų jau pažadėti, yra likę du patinėliai ir penkios kalytės, jų tarpe minėtieji Baltukas ir Baltukė pabaltintom krūtinėlėm. Žodžiu, prašau maždaug pusę minėtosios lietuviškos kainos. Kad norintiems šunelių būtų lengviau skirtis su pinigais, nusprendžiau gautus pinigus skirti labdarai. Greičiausiai, ką nors nupirksiu kuriems nors vaikų namams.

Tai nereiškia, kad būtinai noriu gauti panašią sumą už kiekvieną ir kad būtinai noriu gauti pinigų. Noriu kad jiems nenutiktų tai, kas buvo nutikę jų mamai Skipi.


Manau, kad labiausiai jie tiktų medžiotojams arba pasportuojantiems žmonėms - važiuojantiems dviračiu, bėgiojantiems, slidinėjantiems, turistaujantiems, ar tiesiog mėgstantiems pasivaikščioti. Weimaraneriai, anot enciklopedijos (rasit ir rusiškai bei lenkiškai, lietuviškai galit paskaityti medžiotojų puslapy, o lietuviškas tos veislės puslapis dar tik kuriamas), prieraišūs, kailis trumpas, tankus ir blizgantis. Gali gyventi kambaryje. Aukšti. Dydis vidutinis. Skipi sveria 25 kg, Dantesas panašaus dydžio, gal kiek tvirtesnis. Skipi greita.

Norintys šuniukų rašykit adresu eugenijus.paliokas@gmail.com arba skambinkit +37069834246.