Kaip nutiko jos pirmoji vada, rašiau.
Vaikai gražūs užaugo, kelis jų sutinkam, su jų šeimininkais bendraujam, susirašom.
Čia Molė iš Kauno.
Zara - iš Jonavos.
Štai kokia pas savo šeimininkus užaugo Naminukė - taip buvom praminę ją nes, tada, prieš porą metų, rudenį sode, jau šalnotą naktį, ji sykį ėmė verkti būdoje lauke, kur sykiu su kitais broliais ir sesėm nakvojo - tai parsinešėm ją kambarin. Pažiūrėkit, kokia ji dabar!
Šį rudenį, rujodama, Skipi neslėpė, kad vėl norėtų vaikučių.
Žiūrėjo į akis, prašėsi.
- Apsieisi, - pamaniau.
Laikas vėlyvas, link žiemos, darbų daug.
Tai ji pati kavalierių susirado.
Mačiau, ką išsirinko, šįsyk pati.
Po poros mėnesių pareinu namo po darbo, girdžiu lyg miaukiant. Žiūriu - vienas mažylis ant grindų, kitą radau kitam kambary. Puoliau lizdą taisyti vidury kambario - buvau senąjį iš sodo parsivežęs, išsaugojau.
Betriūsdamas Biglės pasigedau.
Bigle ji pavirto iš Bėgliukės - tąsyk ji pirmoji iš lizdo pabėgo, o vėliau, jei vieno šunyčio pristigdavau, žinodavau, kad čia Bėgliukė bus kažkur iškeliavusi.
Nueinu vonion - Biglė vonioj sėdi. Kai su Skipi prasikalsdavo, uždarydavau jas vonion, kaip kalėjiman, už bausmę, kad žinotų, jog negalima šitaip elgtis. Kitąsyk, būdavo, pareinu namo - o jos, mane pamatę - vonion. Tai jau aišku, kad kažką iškrėtė.
- Bėgliuke, ko tu čia sėdi - ateik, - šaukiu.
Toji neina.
- Ateik, ateik, ko dabar? - neina vistiek.
Paėmiau už letenėlių, ištempiau, toji atgalios taikosi. Nutempiau kambarin, kur Skipi su mažyliais. Biglė pasižiūri į motiną, į mažylius, vėl į motiną, vėl į mažylius, ir, atrodytų, už galvos susiėmus - paknopstom vonion!
Tokį stiprų įspūdį jai paliko broliukų ir sesučių atsiradimas. Dar neseniai motiną gainiojo po pievas, nekreipdama dėmesio į josios pilvą, o dabar - šitoks siurprizas!
Vakare užmigau, kai mažylių buvo devyni, o rytą suskaičiavau vienuolika!
Paskui geroji Bėgliukė apsiprato ir mamai labai padėjo prižiūrėti mažylius - nulaižydavo, aptvarkydavo, net, Skipi nusižiūrėjus, lizdą išlaižydavo, kad sausas būtų.
Paūgėjo futbolo komanda, teko man su jais visais sodan kraustytis ir šildymo katilą išbandyti, kurį pernai įrengiau, mat, orai atšalo.
Ir gyvenimą kaime prisiminti.
Ten rūpesčių daugiau.
O dar šitie linksmuoliai!
Kai Skipi pagailo, pradėjau juos maitinti, pradžioj praskiestu pienu, po to įmaišiau varškės, pirmąsyk.
Rytą nusileidžiu iš antro aukšto, kur miegojau - žiūriu, mažyliai sumigę ne ant sofos kambary, kaip visada, o virtuvėj po stalu, ant grindų - juk taip skaniai valgyt davė, ant sofos gali ir pramiegoti!
Nešalta ir ant grindų!
Vienas susirangęs dubenėlyje miega - čia tau jau garantuotai nepražiopsiosi!
Kai apspinta mane, jaučiuosi lyg Guliveris Liliputų šalyje - užminti baisu, o tik sustok - vienas batų raištelį atrišo, kitas kaipmat jį nugvelbė, trečias kelnių klešnę tampo, ketvirtas bando kuprinę atsegti...
Kauno Aleksoto turguj - mat, Vilniuj gyvūnų negalima turguj pardavinėti - už du litus nusipirkau "Dr Dolittle 1967 Film Soundtrack" vinilą, puikios kokybės ir dar su filmo epizodų albumu. Kai vakare, sutemus, apsitvarkęs pakūriau židinį ir patefonas užgrojo, o už langų bolavo sniegas, o po pirkią lakstė smagioji publika, pats sau buvau panašus į angliškąjį Daktarą Aiskaudą, net pradėjau kvatotis:)
Vienuolikos nebeturiu. Kai pradėjau rašyti šį rašinį, buvo devyni, dabar jau mažiau.
Tamsiai geltonos ar šviesiai rudos - kalytės, tamsiai rudi, kartais atrodantys juodais - patinėliai, dar yra viena tokia kalytė.
Šiose nuotraukose jie mėnesio amžiaus.
Mačiau, ką Skipi išsirinko, ir prisimenu, kokie buvo anos vados mažyliai - galiu teigti, kad šie užaugę bus panašūs į anuosiuos.
Dabar jiems du mėnesiai, ką tik paskiepijau visus, nuo kirminų vaistų gavo.
Pinigai už juos man tiek rūpi, kad, kaip ir aną sykį, žadu juos atiduoti labdarai. Aną sykį pažadą tesėjau, pripirkau slidžių ir rogių vaikų namams Vilniuje.
Jei stingat pinigų - šuniukus padovanosiu.
Noriu kad mažyliai įgytų gerus šeimininkus.
Mano telefonas +370 698 34246, e-paštas eugenijus.paliokas@gmail.com.
P.S. Kauniečiams - pažadėjau įdėti jauniklės nuotrauką ir pamiršau.
Nepykit.
Gotė, viena iš vienuolikos, taip ir liko pas mane, išdykėlė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą